Aštuntasis bardų festivalis „Purpurinis vakaras“ – kultūros gurmanų šventė

UTV

Publikuota
2015 m. rugpjūčio 17 d.

Aštuntasis nacionalinis bardų festivalis „Purpurinis vakaras“ kaip ir kasmet vyko Anykščiuose, Dainuvos slėnyje rugpjūčio 13-15 dienomis.  „Festivalis šiemet sukvietė virš 9 tūkst. žiūrovų, apie 100 atlikėjų, 30 savanorių, renginį visus metus planavo ir ruošė 12 žmonių komanda“, – šiųmetinio festivalio statistiką skaičiuoja festivalį organizuojančios VšĮ „Bardai LT“ direktorius Benas Jakštas. 

Anykščių centre, šalia Kultūros centro, 15 dienos gyvos muzikos maratoną pradėjo koncertas „Vaikų ir bardų vidudienis“. Gediminas ir Ainis Storpirščiai išjudino jaunąją publiką – mažieji klausytojai šoko rateliu, susikibo į traukinuką, dainavo kartu su šeimyniniu duetu. Vos tik centrinė Anykščių aikštė ištuštėjo, Kultūros centro renginių salėje jau laukė aktorių trio – Andrius Kaniava, Sigitas Mickis ir Vaidotas Žitkus. Spektaklis „Pinokio kronikos“ žiūrovus pakvietė bent valandai prisimnti, kaip gera būti vaiku.

Iš Tian Šanio kalnų grįžęs kino režisierius Audrius Stonys susitikime su anykštėnais ir miesto svečiais pasakojo apie tai, kaip kalnuose sutiko ledo mokslininkę Aušrą Rebutaitę ir sukūrė filmą „Moteris ir ledynas“. „Ledynas – ta vieta, kurioje ypač matosi globalinis atšilimas. Dingstančios tūkstančiai tonų vandens, sėliai – galinga purvo, ledo ir vandens srovė, kuri veržiasi į viršų, nušluodama viską nuo žemė paviršiaus. Tai bus filmas apie moterį, kuri gyvena ledyne visiškai viena, apie tai, kokią prasmę ji toje mirties zonoje atranda“, – sakė A. Stonys.

Gegužę filmas  „Moteris ir ledynas“ turėtų pasirodyti ekranuose, o šeštadienio popietę „Purpurinio vakaro“ svečius ir  gero kino mėgėjus A. Stonys nustebino net dviem filmais, kuriuos skiria 25 metai. Tai pirmasis A. Stonio filmas „Atverti duris ateinančiam“ apie tėvą Stanislovą ir naujausias „Avinėlio vartai“, apie krikštą ir krikšto tradicijas skirtingose religijose.

„Gelmės režisierius, kuriam paviršiai neįdomūs“, – taip režisierių apibūdino susitikimo vedėjas Gediminas Storpirštis. Režisierius, kuriantis filmus nuo 1989-ųjų, atviravo, kad svajoja sukurti filmus apie visus septynis sakramentus ir į religinę problematiką pažvelgti visų pirma iš bendražmogiškosios pusės.

Kol pirmosios festivalio dienos skleidėsi poezijos, tapybos, fotografijų grožiu, brendo didysis koncertas su aibe bardiškų siurprizų. Šeštadienio vakaras Anykščių Dainuvos slėnyje prasidėjo su vaiskia šiluma ir nepakartojamu dainuojamosios poezijos jaukumu. Finaliniame festivalio koncerte pasirodė aibė dainuojamosios poezijos žvaigždžių ir jaunų veidų: grupė „Baltos varnos“, Vilniaus aktoriai, Darius Žvirblis, Saulius Bareikis ir Olegas Ditkovskis, Vladas Bagdonas kartu su Andriumi Kulikausku ir daugeliu kitų.

Bardų grandas Andrius Kulikauskas, paklaustas, kaip jaučiasi aštuntajame „Purpuriniame vakare“, šyptelėjo: „Supurpurėjau pats. Pamišimas gerąja prasme.“ Atlikėjas žavisi Anykščių gamta ir stebuklinga Dainuvos slėnio atmosfera: „Čia gali gauti kūrybinį pradą, pirmosios meilės nesėkmė gali pastūmėti kūrybai būnant tokioje aplinkoje“. Visus aštuonerius metus festivalyje dalyvaujantis A. Kulikauskas pastebi, kad festivalis subrendo ir tam padėjo Anykščių rajono valdžia. Atlikėjas tikisi, jog Anykščiai ir toliau priims „Purpurinį vakarą“ į savo miškus, slėnius ir nepakartojamus laukus.

Festivalio vadovė Alina Semionova, lygindama pirmąjį ir šiųmetinį festivalius, pastebi: „Pirmas ir aštuntas – aštuoniais laipteliais aukščiau. Pirmajame buvo viena diena, buvo kukliau, mažiau atlikėjų. Dabar organizatoriai jau pagavę festivalio ritmą; koncertai, poezija, kinas, teatras – visa tai įsuka į labai gerą ratą, iš mūsų, organizatorių, tai reikalauja daug energijos, vargina, bet emocijos, kai matai rezultatą, viską atperka“, – įspūdžiais iš aštuntojo „Purpurinio vakaro“ dalijasi A. Semionova.

„Mūsų tikslas – ne tik žiurovui parodyti dainuojamosios poezijos žanro grynumą, bet ir pristatyti naujus ar pakviesti į sceną senokai matytus atlikėjus. Dar vienas uždavinys – suvienyti, sukviesti publiką pabūti kartu, pabendrauti. Man labai smagu girdėti, kad žiūrovai čia grįžta, nes jaučiasi tarsi namie“, – apie girdėtus atsiliepimus pasakoja A. Semionova. Festivalio vadovė, paklausta, kiek laiko užima festivalio organizavimas, šypteli: „Kai pamatom, kokie stebuklai gimsta tarp Anykščių šilelio pušų, tai suprantam, kad tos bemiegės naktys turi savo vertę. Organizatoriai per aštuonerius metus tapo gerais dirigentais. Džiaugiuosi stipria komanda – nors ir atsitinka netikėtų dalykų, problemas spręsti lengviau, kai visi žiūrime bendra kryptimi“.