Brigitos „Pildyk“ kino apžvalga

SONY DSC

Brigita Rušėnaitė

projektų įgyvendintoja
Publikuota
2013 m. liepos 29 d.

Dar neįžengus į miesto parką, ausis pasiekė radijo stočių viršūnėse karaliaujanti muzika, tad besirenkantieji į šventę galėjo tikėtis šiuolaikiško renginio, tačiau artėjant prie kino šventės teritorijos teko susitaikyti su tuo, jog ketvirtadienio vakarą, praleisti žiūrint kiną po atviru dangumi nori tik paaugliai, arba mažamečiai vaikai, lydimi tėvelių.

Organizatoriai pasielgė apgalvotai, jog savo reklamose paminėjo, kad vaikai iki 13 metų turėtų būti lydimi savo tėvų, tad buvo išvengta tradicinių situacijų, kai mažyliai už kampo „pučia dūmą”, ar krečia išdaigas. Prie to prisidėjo ir pramogos, kurių renginio organizatoriai buvo paruošę svečiams. Kad ir kaip bebūtų, vyresnė renginio publika turbūt pabijojo nerti į minią vaikų, tad rinkosi suoliukus, tiesėsi pledus ar sėdo tiesiai ant žolės — jau už balionais pažymėtų renginio teritorijos ribų.

Anonsavimas: Keletą dienų prieš „Pildyk kino“ šventę, mieste ratus suko automobilis, per garsiakalbius transliuojantis kvietimą į renginį, o remiantis partizaninio marketingo principais, net keliose miesto vietose ant šaligatvių „pridygo“ užrašų, primenančių, jog ketvirtadienį visi yra laukiami miesto sode.

Vistik nepamirštant, jog pagrindinis šventės akcentas yra kinas. Filmas pradėtas rodyti, kai tik nusileido saulė, renginys baigėsi numatytu laiku. Vaizdas ir garsas buvo transliuojamas išties labai kokybiškai. Be abejo, tokioje erdvėje kai kuriems žiūrovams buvo sunku sukoncentruoti dėmesį arba jausti, jog šalia esantys žmonės išties susirinko pažiūrėti filmo, o ne klausyti garsiai laidomų replikų apie tai jog „ta katė iš ties yra šernas“. Organizatoriai taip pat parūpino reklaminius kartonus, ant kurių buvo galima atsisėsti, nesutepant žole savo kelnių. Nustebino tai, jog visa tai dar nebuvo reklaminės akcijos pabaiga. Po filmo, ant tų pačių kartonų buvo galima rasti lipduką, kurį organizatoriai iškeisdavo į „pildyk“ reklaminę atributiką.

Dar vienas smagus dalykas, pritraukiantis daug žmonių yra nemokamas maistas. Čia jo buvo galima gauti už kuponus, o vėliau spraginti kukurūzai ir gaivieji gėrimai buvo dalinami „už ačiū“.

Išvada. Sprendžiant iš linksmų veidų, garsaus juoko ir jog greitoji medicinos pagalba beveik neturėjo darbo — renginys pavykęs. Pliusas ir už tai, jog šiam renginiui pasirinkta vieta (pagaliau) buvo ne Dauniškio ežero pakrantė, o miesto parkas. Tiesa, dar daugelis uteniškių pašnibždomis klausinėjosi vieni kitų kur čia jis yra. Ir sulaukus trumpo atsakymo, kad čia tas, kur už „Senukų“ imdavo užtikrintai linksėti galva. Džiugu ir tai, jog kino šventė nebuvo perpildyta reklamos, nebuvo ir tų be saiko dalinamų SIM kortelių, agentų, kalbinančių praeivius ir įtikinėjančių, jog turi pereiti į jų tinklą.

Fotografavo Austėja Rušėnaitė