Ir žuvims reikia dviračių!

Austėja Petrokaitė

Publikuota
2014 m. vasario 21 d.

Nauji metai – nauji ratai!“ Sausio mėnesio pradžioje tokį šūkį galima buvo išgirsti iš kiekvieno kampo. Banalias, kasmet kartojamas, bet kažkodėl dar neįkyrėjusias frazes siūlė visi – spauda, televizija, mokytojai, netgi artimieji bei draugai. Galbūt būtent tas motyvacinių skanduočių pliūpsnis ir privertė susimąstyti, ar tikrai reikėtų vadovautis seniai žinomais ir vartojamais posakiais? Ar tikrai jie teisingi?

Pastebėjau, jog žmonės (bent jau mano aplinkoje) mažiau abejoja, klausinėja. Skeptiškumas ir kritiškumas tampa retenybe. Būtent todėl apklausiau dvidešimt tris jaunuolius (8-12 klasių mokinius), pateikdama jiems kelias visuomenės dažnai vartojamas frazes. Apklaustųjų prašiau būti šimtu procentų įsitikinus savo nuomone. Kiekvienas iš jų turėjo galimybę klausimus apmąstyti ir pateikti atsakymą tada, kai bus tikrai tvirtai apsisprendęs.

Daugiausiai pritarimo sulaukė šis pasakymas: „Svajonės – nuostabus dalykas. Niekada nenustok svajoti!“ Visiškai sutinku. Norai, svajonės padeda užsibrėžti tikslus, jų siekti. Kiekviena pasiekta svajonė padaro žmogų laimingesnį. Kuo daugiau savo užgaidų įvykdai, tuo labiau pasitiki savimi, savo jėgomis ir sėkme. Viskas labai panašu į pažymius mokykloje: kuo daugiau tam tikro dalyko dešimtukų gauni, tuo esi laimingesnis, labiau savimi didžiuojiesi ir pasitiki savo žiniomis toje srityje. Tada nusprendi savo gyvenimą sieti su tuo dalyku, neišlaikai egzamino taip, kaip norėjai, neįstoji ten, kur norėjai, apsiverki, nugrimzti į depresiją ir leidi likusį savo gyvenimą kontroliuoti tabletėms. Skaudi tiesa – svajonės neišsipildo. Jei įgyvendini vieną, susigalvoji kitą, vėliau dar kitą, ir dar kitą… Niekas niekada nėra įgyvendinęs visko, ko nori. O kas atsitinka neįgyvendinus svajonės – jau supratote.

Ar žinote, kur pasaulyje didžiausias depresija sergančių žmonių procentas? JAV. O mažiausiai į depresiją linkusių žmonių yra Afrikoje (PSO duomenimis). Taigi Afrikoje, kur AIDS, choleros, tuberkuliozės ir hepatito diagnozės – kasdienybė, kur klesti badas ir skurdas, žmonės laimingesni, nei pasaulio galiūnėje JAV. Apie ką žmonės svajoja Afrikoje? Šiandien nemirti. Tai yra tikras noras, tikra svajonė.

Kita taip pat su svajonėmis susijusi, ypač populiari frazė skamba maždaug taip: „Kažko labai labai norint ir įdėjus pakankamai darbo galima įgyvendinti viską, ko tik širdis geidžia.“ Tikrai?.. Kiekvienas žmogus turi galimybių ribas. Visiems, kurie to dar nesupranta, pateiksiu labai paprastą ir trumpą pavyzdį. Aš galėčiau nors ir visą likusį gyvenimą kasdien treniruotis ir mokytis žaisti krepšinį, ir nesvarbu, kaip labai norėsiu, vis tiek niekada nežaisiu NBA. Kodėl, manau, ir taip aišku.

Kita teigiamai įvertinta frazė (su ja sutiko dvidešimt apklaustųjų), tapusi kone aksioma, yra „Negalima spręsti apie žmogų iš jo išvaizdos.“ Sutinku, kad negalima su žmogumi elgtis kažkaip išskirtinai dėl jo išvaizdos – diskriminuoti, ignoruoti, tyčiotis ir pan. Bet spręsti galima, net labai daug. Iš išvaizdos dažnai matosi, kas žmogui gražu, kokia jo mėgstamiausia spalva, ar jis tvarkingas, ar pirmenybę teikia patogumui, ar estetikai. Pagal sporto komandų, muzikos grupių ir atlikėjų atributiką matosi ir asmens pomėgiai bei hobiai. „Spręsti“ nereiškia, kad pamačiusi individą su Britney Spears veidu ant marškinėlių iškart pamanysiu, jog jis kvailas. Tiesiog žinosiu, kad muzikos tema su juo galėčiau diskutuoti iki gyvenimo galo (nors ta diskusija ir nebūtų labai maloni…).

Pastaruoju metu vis dažniau vartojamas frazeologizmas „Kaip žuviai dviratis“ (orig. „Like a fish needs a bicycle“). Iš pradžių jis buvo feminisčių moto dalis („Moteriai reikia vyro taip, kaip žuviai dviračio“). Idioma norima pasakyti, jog kažkas yra nereikalinga, nes juk žuvims nereikia dviračių. Bet tai netiesa… Manau, savaime suprantama, kuo dviračiams svarbios žuvys: jei nebūtų buvę žuvų, nebūtų ir dviračių. Taip pat be žuvų dviračiai neturėtų kelionės tikslo, paskirties. Bet kam žuvims dviračiai? Be dviračių jūros bus tik milžiniškos sintetinio skysčio perpildytos kapinės. Be dviračių žvejybos tinklai liks tušti. Žuvims labai reikia daugiau dviračių, o tiksliau, daugiau jais važinėjančių žmonių…

87% mano apklaustų asmenų sutiko, kad nėra kvaila abejoti tuo, kas visų jau pripažinta. Taigi, aš ir suabejojau. Galbūt šių seniai pripažintų tiesų apsvarstymas pasirodė kaip betikslis kabinėjimasis prie smulkmenų, o ne skeptiškas požiūris, bet juk „dideli laimėjimai prasideda nuo mažų pergalių!“ O tai, kad tokios mažos, kasdieninės tiesos gali suklaidinti, tik įrodo, kaip reikia pagalvoti prieš sakant, kad esi šimtu procentų įsitikinęs.