Savanorystė — veltėdžiavimas?

Rūta Rušėnaitė

Publikuota
2013 m. birželio 14 d.

Šiandieną Lietuvoje yra daug organizacijų, kurios vedamos įvairių tikslų ir vertybių, atlieka įvairiausius naudingus darbus. Vieni padeda skurstančioms šeimos, kiti sunkiai gyvenantiems seneliams, kiti rūpinasi, kad gyvūnėliai turėtų šeimininką, kiti dalyvauja įvairiose jaunimo švietimo organizacijose.  Visi darbai labai naudingi ir reikalingi. Ypatingai svarbi pagalba tam žmogui, kuris jau nebegali pats savimi pasirūpinti, kuriam kito pagalba yra būtina.

Savanorystė neduoda materialios naudos. Kai kuriems tai atrodo lyg veltėdžiavimas ar laiko gaišimas. Tačiau ji turi labai didelę naudą — ji ugdo ir tobulina žmogų.

Savanoriavimo esmė tokia, kad jei jauni žmonės elgsis ir mąstys “teisingai”, elgsis gražiai su aplinkiniais, padės vieni kitiems, bus sąžiningi, patys rūpinsis savo gerovės sukūrimu. Nors už savanoriavimą nėra mokami pinigai, jis teikia daug vertingesnį atlygį. Savanoriaudami žmonės susiranda didelį naujų teigiamai mąstančių ir veikiančių draugų ir pažįstamų ratą, pradeda daugiau pasitikėti savimi, pradeda pozityviau mąstyti, tampa veiklesni, jautresni, supratingesni. Taip pat įgauna naujos patirties, naujų įgūdžių.

Išvada. Taigi negalima dėti lygybės ženklo tarp savanorystės ir veltėdžiavimo. Savanorystė tikrai niekada nebuvo ir nebus laiko švaistymas. Tai veikla, kuri padeda tobulėti ne tik tiems, kuriems reikalinga pagalba, bet ir patiems savanoriams.

(Nuotraukoje skautai mokyklose pristato savo veiklą)

 

Fotografavo Brigita Vojevodskytė