Spektaklis SAVIŽUDIS Utenoje!

11011930_780603895394188_5492874140631650218_n

Greta Rušėnaitė

Vadovė, vyr. redaktorė
Publikuota
2015 m. lapkričio 26 d.

Gruodžio 1 d. 18 val. Vilniaus mažasis teatras svečiuosis Utenos kultūros centre ir pristatys režisierės Gabrielės Tuminaitės spektaklį „Savižudis“ pagal dramatišką, šiurpiai juokingą dramaturgo Nikolajaus Erdmano pjesę.
„Tokių pjesių, tokių viršukalnių – pasaulio dramaturgijoje nedaug“, – apie „Savižudį“ sako režisierė. Tai viena žinomiausių sovietmečiu uždraustų pjesių ir vienas genialiausių rusiško humoro kūrinių, parašytas sovietų valdžios sušaudyto režisieriaus Mejercholdo užsakymu. 1930-ųjų balandį įvyko „Savižudžio” skaitymai Maskvos Dailės, rugsėjį – Vachtangovo teatruose. Jį net aštuoniolika mėnesių repetavo Stanislavskis, tačiau žiūrovai spektaklio taip ir neišvydo. 1980 m. Brodvėjuje spektaklį pagal šią pjesę režisavo Jonas Jurašas.
1928 metais parašyta pjesė „Savižudis“ labai tiksliai įvardija baimes. Ji tinkama tam, kuris ieško ir trokšta dvasinio apsivalymo, išsilaisvinimo nuo baimės, nekokybiškų žmonių santykių, negatyvios informacijos srauto. N.Erdmano parašytas „Savižudis“ buvo sudėtingo likimo. Literatūros kritikai ir interpretatoriai tekstą pripažino kaip talentingai parašytą ir itin aktualų. Tai buvo lyg „tiksinti bomba“. Ne veltui aukščiausia to meto politinė valdžia uždraudė pjesę. Stalinas rašė: „Aš nelabai geros nuomonės apie pjesę. Artimiausi mano draugai mano, kad ji tuštoka ir net kenksminga.“

N.Erdmano komedijoje „Savižudis“ pasakojama, kaip komunaliniame bute su žmona ir uošve gyvenantis Semionas Podsekalnikovas, susiginčijęs su žmona dėl kepeninės dešros, nutaria nusižudyti. Žmona su uošve ir kaimynu bando jį atkalbėti, tačiau daug kam jo savižudybė pasirodo naudinga. Vienas jį įkalbinėja žudytis dėl visuomenės, kita – dėl jos, trečias – dėl meno, ketvirtas – dėl religijos. Apsukrus kaimynas jau renka pinigus laidotuvėms, bet Podsekalnikovas staiga suvokia, kad jam visiškai nesinori mirti. Jis susimąsto apie gyvenimą ir mirtį.
Išgirdę tokį pjesės pavadinimą, išsigąstame, juk „mūsų visuomenėj minėti šį žodį ir kalbėti apie tai yra tabu” – sako aktorius ir „Savižudžio“ inscenizacijos autorius Tomas Stirna. Tačiau čia pat priduria: „Galbūt nekalbėjimas apie tai turi dvi puses? Pati pjesė yra gan egzistencialistinė, bet atmetus visą to meto beletristiką, apie norą gyventi, apie prasmės paieškas. Tam, kad suprastum gyvenimo prasmę, tau reikia prieiti ribą, pasiekti ekstremalų tašką“.
Pagrindinis spektaklio veikėjas Semionas Semionovičius Podsekalnikovas – bedarbis, tinginys, apsuptas buities, įsuktas į populizmo idėjų sūkurį, arba – „savanaudiškas egoistas, bet kokiom priemonėm ieškantis sau geresnio buvimo, geresnės būties. Tik priežasčių, kodėl jis yra nevykęs, neieškantis savyje – dėl visko kalta aplinka“ – savo vaidinamą personažą apibūdina aktorius Daumantas Ciunis. Pasak jo: „Tai spektaklis apie pasaulį, kuriame žmogus tampa ir jo priežastimi, ir auka. Groteskiškos kasdienybės ir buities scenos – būdas kalbėti apie populizmo, ideologijų veikiamą visuomenę.“
Satyrinė pjesė aktoriams – galimybė iš naujo atrasti patį žanrą, savąjį priėjimą prie teksto. Tai, pasak aktorės Agnės Šataitės, repeticijų metu ir yra įdomiausia – „buitį paversti magija, iliuzija, stebuklu. Kaip tai padaryti? Įdomiausia, kad tai nėra socialinis teatras, pagrindinė tema nėra savižudybė, nekalbama apie žmogaus mirtį, nuopuolį. Mes bandom sukurti tų žmonių pasaulius. Kokie jie yra? Groteskiški, spalvingi ir įdomūs“.
Spektaklis Gruodžio 1 d. 18 val. Utenos kultūros centre.